Siekiant mažinti azoto nuostolius gyvulininkystės ūkiuose ir amoniako emisijas, Baltijos jūros regione ūkininkai supažindinami su naujausiomis srutų rūgštinimo technologijomis bei skatinami jas diegti savo ūkiuose. Šios technologijos naudingos ne tik aplinkai, bet ir ūkininkams – rūgštintose srutose išlieka daugiau organinio azoto, todėl mažėja mineralinių trąšų poreikis. Danijoje daugiau kaip prieš dešimtmetį sukurta ir išbandyta inovatyvi mėšlo bei srutų rūgštinimo technologija šiandien naudojama apie 18 proc. šalies gyvulininkystės ūkių. Daugelyje kitų Europos šalių ši praktika vis dar laikoma naujove. Dalijantis Danijos patirtimi su Baltijos jūros regiono šalimis siekiama sumažinti amoniako garavimą, eutrofikaciją (dumblių žydėjimą) Baltijos jūroje ir prisidėti prie aplinkosauginių tikslų įgyvendinimo. Remiantis Danijos patirtimi, srutas galima rūgštinti keliais būdais: po tvarto grindimis cirkuliuojančias srutas (in-house); skysto mėšlo rezervuare ar lagūnoje (in-storage); prieš pat paskleidimą laukuose (in-field). Rūgštintos srutos tinkamos įvairiems pasėliams tręšti. Tyrimai rodo, kad jos nerūgština dirvožemio ir nekenkia mikrobiologinei veiklai. Priešingai – dirvožemis praturtinamas maisto medžiagomis, o mineralinių trąšų poreikis mažėja. Tręšiant laukus rūgštintomis srutomis, azoto kiekis dirvožemyje vidutiniškai padidėja 9,44 proc., palyginti su laukais, tręštais nerūgštintomis srutomis. Palyginti su mineralinėmis trąšomis tręštais laukais, azoto kiekis padidėja 9,41 proc. Diegiant technologiją atliekami detalūs dirvožemio tyrimai: stebimas pH, humusingumas, konduktyvumas ir kiti kokybės rodikliai. Tyrimai rodo, kad mineralinės trąšos dirvą rūgština labiau nei rūgštintos srutos. Tai aiškinama tuo, kad srutos gana greitai atkuria šarmingumą – jų pH atsistato per kelias savaites. Naudojant šią inovatyvią technologiją galima užauginti didesnį ir geresnės kokybės derlių bei racionaliau naudoti dirvožemį.