Dirvožemio rūgštumas – vienas svarbiausių dirvožemio kokybės kriterijų, tiesiogiai lemiantis augalų derlių. Kuo dirvožemis rūgštesnis, tuo derlius mažesnis – nuostoliai gali siekti 20–50 proc. Tai ypač aktuali problema vakarų ir rytų Lietuvos ūkiuose, kur rūgščių dirvožemių yra daugiausia. Dirvožemio rūgštėjimas – natūralus procesas, kurį spartina rūgštūs krituliai, intensyvus tręšimas fiziologiškai rūgščiomis mineralinėmis trąšomis, pesticidų naudojimas, maisto medžiagų išplovimas bei jų išnešimas su derliumi. Siekdami ekonomiškai ir tvariai ūkininkauti, ūkininkai ieško sprendimų, kaip mažinti dirvožemio rūgštėjimą. Vienas efektyviausių būdų – kalkinimas. Kalkinimas padeda reguliuoti augalų aprūpinimą makro- ir mikroelementais, gerina dirvožemio fizines ir chemines savybes, augalų mitybos sąlygas, fotosintezės procesus bei baltymų ir angliavandenių apykaitą. Geriausiai maisto medžiagos pasisavinamos, kai dirvožemio pH yra 6,0–6,5. Kai dirvožemis rūgštus (pH apie 5,5), blogiau pasisavinami fosforas, kalis, kalcis ir magnis, vyksta mikroelementų išplovimas ir denitrifikacija. Ūkininkaujant rūgščiuose dirvožemiuose, kalkinės medžiagos ir jų normos parenkamos įvertinus dirvožemio pH, granuliometrinę sudėtį bei planuojamus auginti augalus. Didžiausias kalkinimo efektyvumas pasiekiamas esant pakankamai dirvožemio drėgmei ir kalkinant nevėjuotu, sausu oru. Siekdama įvertinti kalkinimo poveikį, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba trejus metus vykdė projektą ir atliko 8 parodomuosius gamybinius bandymus sąlygiškai rūgščiuose dirvožemiuose. Bandymai įrengti vakarų Lietuvoje (Tauragės, Telšių, Klaipėdos, Plungės r.) ir rytų Lietuvoje (Šalčininkų r.). Ūkiuose naudotos skirtingos kalkinės medžiagos, nes dirvožemiai skyrėsi granuliometrine sudėtimi ir agrocheminėmis savybėmis, tačiau visi buvo rūgštūs. Svarbu žinoti kalkinių medžiagų cheminę sudėtį ir formą. Nuo sudėties priklauso neutralizacijos geba, o nuo formos – paskleidimas ir veikimo greitis. Greičiausiai veikia miltinės kalkinės medžiagos, lėčiau – granuliuotos, ilgiausiai – trupintos. Sunkesniuose dirvožemiuose rekomenduojamos didesnės kalkinių trąšų normos, o lengvesniuose – mažesnės, paskleidžiant jas per kelis kartus. Rekomenduojama rinktis karbonatinės formos kalkines medžiagas ir kalkinti sistemingai – kas 4–5 metus arba mažomis normomis kasmet.